Labai ilgą laiką paskolos bedarbiams suteikiamos nebuvo. Kadangi komerciniai bankai turėjo praktiškai visišką monopoliją paskolų suteikime, jei jie tau neskolindavo, tuomet tu vargiai paskolą gausi iš kitų šaltinių. Tokia skolinimo politika egzistavo dėl didelės rizikos, susijusios su skolinimu žmonėms be didelių pajamų ar neturintiems visiškai jokių pajamų. Bankai visuomet reikalaudavo užstato už stambesnes paskolas tam, jog apsidraustų nuo kliento nemokumo, tuo tarpu suteikdami smulkesnes, vartojamąsias paskolas, jie užstato neprašydavo, tačiau apsidrausdavo skolindami tik daugiau uždirbantiems ir garantuotas pajams turintiems žmonėms. Būtent todėl bedarbiai dažnai nebūdavo banko klientų sąraše.
Tačiau viskas pasikeitė kuomet prieš 1980-aisiais atsirado pirmosios greitąsias paskolas teikiančios kompanijos. Kadangi bankai tokių paskolų nesuteikdavo, šios kompanijos atrado klientų segmentą, kuris sukūrė paklausą paskoloms, tačiau pasiūlos joms dar nebuvo. Būtent tuomet paskolos bedarbiams ir kitiems nepasiturintiems asmenims pradėjo būti suteikiamos.
Ne tik tai, bet ir pati paslauga skyrėsi ganėtinai radikaliai, lyginant su eilinėmis paskolomis. Kadangi bedarbiai negalėjo parūpinti įvairiausių dokumentų, kurių reikalaudavo bankai prieš suteikdami paskolą (pvz. darbo sutarties kopijos), šie kreditoriai jų net nereikalavo. Tai reiškė, kad paskolos bedarbiams ir mažiau uždirbantiems galėjo būti suteiktos itin greitai, nes jokių dokumentų tikrinti nereikėjo. Tai buvo dar viena priežastis, kodėl greitosios paskolos staiga išpopuliarėjo Vakarų pasaulyje. Prie viso to reikėtų pridėti ir tą faktą, jog atsiradus ir paplitus internetui bei mobiliesiems telefonams, šių paslaugų suteikimas supaprastėjo dar labiau. Jei anksčiau nedirbantys asmenys turėjo vykti į patį kreditoriaus ofisą ir prašyti paskolos ten, tai dabar jie tą galėjo atlikti iš bet kurios vietos, viso labo naudodamiesi internetu ar sms žinutėmis. Būtent todėl paskolos nedirbantiems tapo tokiomis populiarioms jų tarpe.
Tai, be abejonės, buvo tikra finansinė inovacija, kuri patenkino daugelio žmonių poreikius ir lūkesčius. Bankai, spaudžiami konkurencijos, buvo priversti suteikti panašias paskolas. Nors jie dažniausiai paskolų nedirbantiems asmenims ir nesuteikia, mažiau pasiturintys dabar jau gali gauti paskolą ir iš komercinio banko. Bankai anksčiau neskolindavo dėl per didelės rizikos, tuo tarpu šios naujos kompanijos, kurios, beje, Lietuvoje pasirodė tik prieš dešimtmetį, o išpopuliarėjo tik po ekonominės krizės, skolina net ir nedirbantiems. Kodėl?
Tai yra ne todėl, kad jie atsiriboja nuo rizikos, susijusios su skolinimu darbo neturintiems asmenims, bet todėl, kad jie kompensuoja tą riziką daug didesniais mokesčiais. Yra trys mokesčių tipai – palūkanos, delspinigiai ir administraciniai mokesčiai. Administraciniai mokesčiai, ypatingai keičiant paskolos sutarties sąlygas, pvz. pratęsiant jos grąžinimo terminą, yra daug didesni nei įprastai. Tačiau didžioji dalis kompensacijos kyla būtent iš palūkanų ir delspinigių. Pastaruosius jūs turite mokėti jei pavėluojate grąžinti paskolą laiku, o norint prasitęsti jos grąžinimo terminą, kaip jau buvo minėta, reikės mokėti didžiulius administracinius mokesčius. Tad jeigu delspinigių ir administracinių mokesčių galima išvengti, nuo aukštų palūkanų bedarbiams pabėgti nepavyks.
Bankai vartojamąsias paskolas suteikia skolindami 10-20% palūkanų normų tarpe per metus. Tuo tarpu yra natūralu, jog paskolos bedarbiams, kurias suteikias jau minėtos kompanijos, turi palūkanų normas, kurios siekia net kelis šimtus procentų per metus! Būtent tokiu būdu šios kompanijos kompensuoja riziką, kuomet jie skolina bedarbiams.